Kodėl taip svarbu kalbėti apie žindymą?

Paskelbė rima - 2010, Spalis 20 - 11:54

Žmones, nesusidūrusius su žindymu praktiškai arba susidūrusius, bet daug nesigilinusius į šį reiškinį, neretai trikdo žindymo klausimų kėlimas į viešumą ir svarstymas, kur, kada, kiek ir kaip žindyti vaikus. Ir šis sutrikimas visiškai suprantamas – juk žindymas yra tokia pat natūrali mūsų gyvenimo dalis, kaip valgymas, miegojimas ar... intymūs santykiai. Visais laikas moterys maitino savo vaikus krūtimi, ir tik todėl žmonija užsiaugindavo palikuonių. Taip pat visais laikais buvo moterų, kurios negalėjo ar nenorėjo žindyti ir nežindė, o jų vaikus žindydavo kitos moterys arba jie būdavo maitinami kitokiu maistu. Tiesa, pastarasis būdas smarkiai sumažindavo kūdikio galimybę išgyventi, bet juk šiais laikais vaikai nuo mišinių nemiršta, taigi, atrodo, koks skirtumas – žindysi ar ne? Ir kodėl reikia tiek daug apie tai kalbėti?

 Truputis istorijos

Apie žindymą, tiksliau, apie nežindymą, seniausių žinių turime iš senovės Egipto. Iš šių laikų buvo rasta specialių šaukštų (datuojamų apie 1800 m. pr. Kr.), skirtų sumaitinti kūdikiui pirmąjį maistą. Senovės graikai žindymą labai vertino, o savo motinos nežindytas Spartos karaliaus Themisteso vyriausias sūnus turėjo užleisti sostą savo jaunesniajam, karalienės žindytam, broliui, būtent dėl to, kad pats nebuvo žindytas savo motinos. Viduramžiais pamestinukų namuose augantiems kūdikiams buvo samdomos žindyvės. Tačiau samdyti žindyves buvo brangu, todėl XVI a. Anglijoje pamestinukai buvo pradėti maitinti išmirkyta duona. Tada pamestinukų kūdikių mirštamumas pasiekė 100 proc. Renesanso laikotarpiu buvo madingos putnios figūros moterys, ir buvo žinoma, kad žindyvė lieknėja, todėl daugelis turtingų moterų mieliau rinkdavosi gimdyti kasmet (apie žindymo sukeliamą amenorėją taip pat žinota) ir atiduoti savo vaikus žindyvėms, kad tik išlaikytų kūno apvalumus. XVIII a. prancūzės miestietės, saugodamos figūrą, taip pat atiduodavo žindyvėms savo kūdikius ir pirmuosius dvejus metus tik retkarčiais atvažiuodavo jų aplankyti. Apskritai pastebėta, kad daugiau ir ilgiau būdavo žindoma ramiais, taikos metais, ir trumpiau bei mažiau žindyta vykstant suirutėms, revoliucijoms, karams.

Mokslinės motinystės idėjos

Jau XVIII a. pradžioje, prasidėjus sparčiai tiksliųjų mokslų raidai, viskas buvo sveriama, matuoja, skaičiuojama, tyrinėjama. Po didinamuoju tyrėjų stiklu atsidūrė ir valgymas, taigi ir žindymas. Kai kurie to meto autoriai džiaugėsi, kad pagaliau toks svarbus dalykas, kaip vaikų žindymas, bus iš neišsilavinusių moterų perimtas mokslo vyrų, kurie suskaičiuos ir pagamins moksliškai pagrįstą kūdikių maistą. Dalis gydytojų specializavosi kurdami kūdikių maisto receptus, ir taip atsirado pediatro specialybė. Vėliau šį darbą perėmė chemikai, ir XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo gausiai dalijami kūdikių maisto gamybos patentai, kūdikių maitinimas virto verslo interesų sritimi. Tačiau didelių statistinių apimčių nereikėdavo, kad būtų įsitikinta, jog nežindymas gali kainuoti kūdikiui gyvybę. Kaip skelbia 1918 metais vokiečių kalba išleistas atvirukas, nežindomi kūdikiai miršta septynis kartus dažniau nei žindomi. Nepaisant tokių žinių, mamos skatinamos auginti vaikus pagal „mokslines“ idėjas (dažnai tiesiog mokslines hipotezes, nepagrįstas reikalingais tyrimais) arba atakuojamos reklamomis tėvams skirtuose žurnaluose, kur žindymas pateikiamas kaip didelis vargas, kurį įveikti ir sėkmingai žindyti gali tik labai nedaugelis tikrai ištvermingų ir ypač užsispyrusių moterų.

XX a.: gyvenimo būdo pokyčiai, karai, suirutės

XX a. pradžioje daug gyventojų persikelia gyventi į miestus, keičiasi valgymo, bendravimo šeimoje, medicininės pagalbos teikimo įpročiai. Be to, du pasauliniai karai sudaro tinkamą terpę pieno mišinių pramonei. Viena vertus, moterų rankų reikia gamyklose, kai vyrai kariauja, ir dėl to jos turi palikti savo kūdikius, o šie, mamoms nesant namuose, turi būti kažkuo maitinami. Antra vertus, dėl karo daug vaikų ir kūdikių liko našlaičiai ar atsiskyrė nuo tėvų, ir juos taip pat reikėjo kažkuo maitinti. Dėl šių ir kitų priežasčių žindomų kūdikių skaičius smarkiai mažėjo ir pasiekė žemiausią lygį apie 1972 metus. Nuo 1958 metų septynių amerikiečių moterų iniciatyva pradėta žindymo skatinimo ir pagalbos norinčioms žindyti moterims veikla, vėliau įkurta tarptautinė La Leache League. Tuo metu šios moterys buvo laikomos fanatikėmis, savo organizacijos pavadinimui jos netgi negalėjo vartoti angliško žodžio, įvardijančio maitinimą krūtimi, todėl pasirinko ispanišką pavadinimą. 1970 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) išreiškė rūpestį dėl žindymo, kaip reiškinio, nykimo ir dėl agresyvios motinos pieno pakaitalų reklamos. Dirbtinio kūdikių maisto gamintojai į tai audringai sureagavo, kas 1977 metais baigėsi didžiausios pieno mišinių gamintojos boikotu. Laikui bėgant ir kaupiantis mokslinių tyrimų duomenims, PSO ir UNICEF susirūpino žindymo apsauga ir skatinimu.

Maitinimas pagal pageidavimą ar pagal grafiką? Pasitikėjimas kūdikiu

Kas tiksliai yra idėjos, kad kūdikius reikia maitinti pagal grafiką, autorius, regis, nėra žinoma. Ta idėja aiškiai iškilo kartu su maistinių medžiagų ir kalorijų skaičiavimo banga ir, matyt, tiesiog buvo perkelta į kūdikių gyvenimą, netgi nekreipiant dėmesio į tai, ar kūdikis žindomas, ar ne. Vertinant šiuo požiūriu, žindant iš tiesų neaišku, kiek kūdikis suvalgė per vieną maitinimą. Pieno tekėjimas iš krūties gana smarkiai priklauso nuo to, kiek kūdikis stengiasi pieną ištraukti, vieno valgymo metu jis gali suvalgyti labai mažai arba labai daug. Gamta neįtaisė motinoms jokių išorinių matavimo prietaisų, todėl tenka arba labai kontroliuoti kūdikį, arba pasikliauti gamtos jam duotu alkio jausmu. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje medikai rekomenduodavo mamoms maitinti vaikus pagal grafiką. Kai kurios žindyvės sėkmingai įtilpdavo į šį grafiką, kitoms tekdavo vargti rikdant alkanus kūdikius (nes dar ne laikas valgyti) arba nutraukinėjant pieną, nes, pavargęs nuo rėkimo, kūdikis jo nepajėgė ištraukti iš krūties. Toks žindymas, iš tiesų panašus į košmarą, labai greitai baigdavosi, ir mamos imdavo savo vaikus maitinti dirbtiniu maistu.

Įtaka kūdikio ir mamos sveikatai

Priešingai populiariai nuomonei, mamos pienas nėra stebuklingas gėrimas, suteikiantis protą ir sveikatą. Žindymas yra biologinė norma, kitaip tariant, mamos pienas yra specialiai žmogaus jaunikliui valgyti skirtas maistas, kad jis augtų tiesiog sveikas ir laimingas. Kūdikio maitinimas kitu maistu – kitų gyvūnų pienu ar adaptuotais pieno mišiniais, nėra biologinė norma, kad ir koks panašus į motinos pieną tas kitas maistas būtų. Jo sudėtis nuo motinos pieno skiriasi tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, ir dėl šių skirtumų sutrinka normali kūdikio raida – ir fizinio kūno (pvz., nežindyti kūdikystėje žmonės net suaugę dažniau turi antsvorio nei žindyti), ir imuninės sistemos (nežindyti kūdikiai dažniau serga įvairiomis ligomis), ir protinis vystymasis (mamos pienu kūdikystėje maitintų jaunų suaugusiųjų intelektas tyrimo metu pasirodė esąs aukštesnis už kitu maistu kūdikystėje maitintų bendraamžių).

Žindymas taip pat yra biologinė norma ir mamai. Žindyti pradėjusiai iš karto po gimdymo moteriai mažėja nukraujavimo rizika, greičiau susitraukia gimda, mažėja svoris (nes būtent žindymui buvo skirtos kūno atsargos, susikaupusios kūne per nėštumą). Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, ilgiau žindančioms moterims mažėja kaulų išretėjimo senatvėje, krūties ir kiaušidžių vėžio rizika.

Žindymo skatinimas ir finansai 

Kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse, ypač Skandinavijoje, dėl palyginti menko žindomų kūdikių skaičiaus buvo gana rimtai susigriebta, valstybiniu lygiu pradėta įgyvendinti specialias programas, ir žindomų kūdikių skaičius išaugo ir iki šiol tebesilaiko didelis. Tačiau daugeliui kitų valstybių pritrūkta ryžto įgyvendinant Motinos pieno pakaitalų rinkodaros kodeksą (kuris nustato mišinių reklamos tvarką) ir Naujagimiui palankių ligoninių iniciatyvą. Nors didesnis žindomų kūdikių skaičius (o žindymas iš principo nieko nekainuoja) galėtų padėti valstybei sutaupyti daug lėšų, skiriamų dėl maitinimo mišiniu padažnėjantiems susirgimams gydyti (pvz., žindomi kūdikiai ausų uždegimu serga du kartus rečiau nei nežindyti, o jiems gydyti skirtų antibiotikų dalį kainos Lietuvoje kompensuoja valstybė, o kur dar papildomi vizitai pas gydytojus), tikrai ne daug valstybių rimtai imasi spręsti šį klausimą.

Istorijos pokyčiai

Taigi, ar verta taip smarkiai rūpintis žindymu? Istorijos eigoje būta visko: nuo su žindymu susijusio karūnos paveldėjimo ir samdomų žindyvių žindomų pamestinukų iki turtingų tėvų kūdikių palikimo samdomoms žindyvėms ir pamestinukų maitinimo visiškai jiems netinkamu maistu. Iki XIX–XX a. moterys dar sugebėdavo perduoti sėkmingo žindymo tradiciją iš kartos į kartą. Dabar reta kuri iš besilaukiančiųjų yra mačiusi žindomą kūdikį, čiupinėjusi naujagimį iki savo pirmagimio gimimo ir gali gauti teisingų patarimų iš artimų moterų – mamos, sesers ar draugės. Pagimdžiusi moteris dažnai patiria savotišką izoliaciją, nes, daugelio žmonių nuomone, rodytis viešumoje, gyventi visavertį gyvenimą už namų sienų su savo vaiku yra nederamas elgesys (juk vaikas gali užsikrėsti milijonu bakterijų ir virusų), juo labiau nedera žindyti viešoje erdvėje. Padėties nelengvina ir gausus geranoriškų patarėjų būrys, kuris gali duoti vienus kitiems prieštaraujančius patarimus dėl kūdikio maitinimo ir priežiūros. Sutrikusiai, nesulaukiančiai pagalbos, vienišai moteriai gali būti nelengva adaptuotis naujame, nepažįstamame motinystės pasaulyje, gali būti sunku perprasti mamos ir žindyvės vaidmenis. Tyrimai rodo, kad tokios moterys linkusios nustoti žindyti per pirmus vaiko gyvenimo mėnesius.

Ką gali padaryti mamos

Kaip parodė La Leache League įkūrėjų patirtis, kai tau nepadeda niekas, padėk sau pati. Norinti žindyti mama šiais laikais gali gauti gana daug informacijos, tačiau jos tikslumu ir pagrįstumu gali būti sunku įsitikinti. Kartais netgi su sveikatos priežiūra susijusios įstaigos ne visada ir ne pakankamai tiksliai įvardija sėkmingo žindymo veiksnius, o gydytojai taip pat ne visada vadovaujasi naujausia, tyrimais pagrįsta informacija. Didžiosios Britanijos, kurioje žindančių moterų skaičius taip pat palyginti mažas, mokslininkai 2005 metais apžvelgė daugybę tyrimų ir pateikė apibendrinimus, ką reikėtų daryti, kad žindymas būtų sėkmingas. Autoriai nurodo, kad prie žindymo sėkmės gali prisidėti artimųjų (ypač tėčio) parama ir pritarimas, ankstyvas mokymasis, kaip taisyklingai žindyti, – nuo pirmojo žindymo iš karto po gimimo, mamos poilsis (jis labai svarbus, nes, gimus kūdikiui, pasikeičia įprastas gyvenimo grafikas), nuolatinių užrašų apie kūdikio maitinimąsi ir tuštinimąsi turėjimas, nes jie gali parodyti, ar viskas yra gerai, arba labai greitai parodyti, kad kažkas vyksta ne taip sklandžiai, kaip turėtų. Prie žindymo sėkmės gali prisidėti ir dalyvavimas nėštumo metu grupėse, kuriose mokoma žindyti, laikyti taisyklingai kūdikį ir paduoti jam krūtį. Po gimdymo prie sėkmingo žindymo labai prisideda žindymas pagal kūdikio poreikį nuo pirmų akimirkų po gimimo, neribotas kūdikio odos kontaktas su mamos oda. Svarbu neduoti kūdikiui jokių kitų skysčių (nebent jam paskirtus medikamentus), reguliariai ir dažnai ištuštinti krūtį ir žindyti toliau, net jei atsiranda pieno sąstovos ar mastito požymių.

Kaip mes galime padėti sėkmingai žindyti

Paskutinis iš Naujagimiui palankios ligoninės (NPL) iniciatyvos punktų yra skirtas mamų savitarpio paramos tinklų kūrimui. Per pastaruosius dvidešimt metų nuo NPL iniciatyvos paskelbimo buvo pastebėta, kad svarbu ne tik mamų savitarpio parama, bet ir visuomenės požiūrio į žindymą keitimasis ir paramos bei pagalbos užtikrinimas bet kokioje aplinkoje. Kaip teigia norvegai filme „Breast is Best“, mama turi teisę žindyti kūdikį ten, kur ji turi teisę būti. Žinios ir žindymo svarbos supratimas gali padėti mums priimti moteris, žindančias savo kūdikius ne tik namuose, bet ir viešumoje – poliklinikoje ar ligoninėje, parke ant suoliuko ar belaukiant autobuso. Ne tik mamoms, bet ir tėčiams, o kartais net ir seneliams labai naudinga lankyti pasiruošimo žindymui grupes. Susipažinę su moksliniais duomenimis, artimieji ne retai tampa žindymo advokatais savo darbovietėse ir skatina besilaukiančias bendradarbes pasidomėti sėkmingu žindymu. Senelių žinių atnaujinimas svarbus dėl to, kad nors žindymo istorija tęsiasi tiek pat ilgai kaip ir pačios žmonijos istorija, pastaraisiais dešimtmečiais ir šimtmečiais supratimas apie tai, kaip ir kuo turėtų maitintis naujagimiai, kūdikiai ir netgi vaikai, labai smarkiai kito, todėl dvidešimties, trisdešimties ar keturiasdešimties metų senumo žinios jau gali būti iš tiesų pasenusios ir neteisingos. Vaikams ir paaugliams irgi svarbu matyti, kaip yra žindomi jų broliai, seserys ar kiti kūdikiai, nes nuostatos žindyti savo kūdikį ar ne ir supratimas, kam skirtos moters krūtys, formuojasi vaikystėje ir paauglystėje.

 

Taigi kalbėjimas apie žindymą svarbus visiems – tiems, kas dar tik ruošiasi turėti vaikų, tiems, kas juos jau augina, ir tiems, kas savo vaikus jau užaugino. Tačiau rūpinantis ne tik savo vaikų, bet ir visos visuomenės sveikata ir gerove neužtenka tik kalbėti – dar svarbiau yra veikti: besilaukiančioms moterims sudaryti realias sąlygas sužinoti kuo daugiau ir teisingos informacijos apie žindymą, sukurti kuo palankesnes sąlygas naujagimiui ir jo šeimai sveikatos priežiūros įstaigose ir teikti įvairiapusę pagalbą bei paramą iš karto po gimdymo ir visu žindymo laikotarpiu, kuris pagal PSO rekomendacijas gali trukti iki vaikui sukaks dveji metai ir ilgiau.

Rima Kurtinaitienė