Žindymas

Šventės yra puikus metas susitikti su šeima, artimaisiais, draugais, tačiau tai taip pat gal būti metas, kuomet sulauksite daugiausiai giminaičių ar draugų geranoriškų, bet ne visada pagrįstų pasiūlymų ar kritiškų pastabų žindymo atžvilgiu. Jeigu būsite pasiruošusi, tikėtina, kad šis laikotarpis praeis sklandžiai ir džiaugsmingai. Kokios situacijos ir kokie klausimai gali užklupti?

“Ką, ir vėl žindai? Gal trūksta pieno?”

Kai kūdikis atsisako žįsti iš vienos krūties, tai gali apsunkinti gyvenimą ir išvaizdą mamai ir taip pat kurį laiką sumažinti kūdikio suvalgomo pieno kiekį. Kai kurios priežastys, dėl kurių kūdikiai atsisako vienos krūties, gali būti susiję su paties kūdikio sveikata, o kai kurios su mamos sveikata ar kūno savybėmis.

Kartais mamos sako, kad kūdikis prie krūties "išsidirbinėja". Rankomis maigo krūtį, tampo spenelį, rankomis gali bandyti susirasti kitą krūtį ir pamaigyti ją ar jos spenelį. Mamai tai visiškai nepatinka, tačiau kodėl kūdikis taip elgiasi ir ką daryti - neaišku. Nes bandydama išlaikyti kūdikį prie krūties mama leidžia viską. Priešingu atveju kūdikis gali tiesiog liautis žįsti ir kurį laiką visai neimti krūties.

Kai kūdikis žinda krūtį, hipofizė smegenyse išskiria oksitociną, kuris sukelia pieno tekėjimą arba pieno atleidimo refleksą. Oksitocinas priverčia susitraukti mažas raumenų ląsteles, esančias apie alveoles, pieną gaminančius maišelius. Dėl šios priežasties pienas gali tekėti iš krūties. Oksitocinas skiriamas į kraują pulsuojančiu ritmu, su krauju keliauja per kūną ir pasiekęs krūtį joje sužadina pieno tekėjimą. Pienas, susikaupęs alveolėse, suspaudžiamas ir stumiamas į latakus, latakais keliauja iki spenelio ir iš spenelio teka į valgančio kūdikio burnytę. Daugelis moterų jaučia spaudimą, dilgčiojimą ar šilumą kai pienas ima tekėti iš krūties. Ultragarso tyrimo metu matyti, kad pienui pradėjus tekėti, šių pojūčių metu, latakų skersmuo padidėja. Moterys patiria keletą ar net keliolika pieno atleidimo refleksų vieno maitinimo metu, tačiau įdomu tai, kad 88 procentai moterų jaučia pirmąjį pieno tekėjimo refleksą ir nė viena nejaučia vėlesnių maitinimo eigoje vykstančių pieno tekėjimo refleksų.

Kiek ilgai kūdikis turėtų žįsti vieną krūtį?

Tiek, kiek nori, tol, kol žinda ir periodiškai stebite rijimo judesius. Vienam kūdikiui ir mamai tai gali būti 5 minutės, kitai porai – 25 minutės. Laikrodis ir skaičiai nieko nesako. Jeigu po 5 minučių kūdikis užmiega ar pasidaro neramus, arba ilgai žinda, bet nepastebite pieno rijimo epizodų, keiskite krūtį, jei reikia, pažadinkite kūdikį. Kai kuriems silpniems kūdikiams krūtis pradžioje gali reikėti keisti kas 2-5 minutes. Kiti kūdikiai gali pavalgyti iš vienos krūties per 15-20 minučių. Dar kitiems gali reikėti 20 min iš vienos krūties ir dar 20 min iš kitos krūties. Visi skaičiai, kuriuos čia parašiau, nieko nereiškia, o konkrečiu atveju reikia žiūrėti į konkretaus kūdikio elgesį: jeigu vieno maitinimo metu žindo aktyviai, rijo pienelį, paleido krūtį ir atrodo alkanas, pirmosios krūties nebeima arba paėmęs tuoj pat paleidžia, duokite antrąją. Kitą maitinimą pradėkite tada, kai kūdikis paprašys žįsti. Jeigu kūdikiui dar nėra 6 savaičių ir jis dienos metu nepaprašo per tris valandas nuo paskutinio maitinimo pradžios - pasiūlykite pati, pradėkite nuo antrosios krūties, ar ją žindo, ar nežindo.

Rašyti apie mamos pieno naudą tikriausiai yra viena iš nedėkingiausių temų. Visai neseniai viena mama mamų gupėje paklausė ar yra naudos iš to mažo jos pieno kiekio, kurį ji gali sumaitinti savo kūdikiui. Kai atsakiau, kad net ir mažas kiekis yra naudingas, kita mama man atsakė, kad “kad apie pieno naudą ginčytis niekas nė neketina ir visos apie jo naudą žino.

Antspenis – tai toks plonas silikoninis spenelis skirtas uždėti ant mamos krūties tam, kad kūdikiui būtų galima lengviau įkišti krūtį į burnytę. Taip, taip, lengviau įkišti, nes normaliomis sąlygomis, kūdikis turėtų pats susirasti, išsižioti, apžioti ir įsitraukti spenelį ir dalį krūties audinių į burnytę. Turėdamas tvirtą formą, lis leidžia net ir į mažai pražiotą kūdikio burnytę įkišti antspenio “spenelį”, o kūdikiui pradėjus žįsti, jis pamažu įtraukia ir daugiau krūties audinių.

Naujas ilgalaikis tyrimas, atlikas Škotijoje, Glazgo mieste, parodė, kad išimtinai (tik motinos pienu) maitinamiems kūdikiams, kurių motinos yra palaikomos ir laikosi Pasaulio sveikatos organizacijos žindymo rekomnedacijų, visiškai pakanka motinos pieno pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius.

Tyrime dalyvavo 50 sveikų motinų – kūdikių porų, kurios buvo tikrinamos 15-ąją ir 25-ąją kūdikio gyvenimo savaitę. Iki galo tyrime dalyvavo 47 poros, iš kurių 41 poroje mamos pienas buvo vienintelis maistas, kurį kūdikis valgė.

Tyrėjai pastebėjo, kad kūdikiai tiek 15, tiek 25 savaitę suvalgydavo daugiau mamos pieno nei nurodoma literatūroje, o suvalgyto pieno kiekis reikšmingai padidėjo per laikotarpį nuo vieno stebėjimo momento iki kito stebėjimo momento, vidutiniškai 61 g per dieną. Kūdikių augimas atitiko Pasaulio sveikatos organizacijos sudarytus Vaikų augimo standartus, o energijos, kurią kūdikiai gavo iš mamos pieno visiškai pakako, lyginat su apskaičiuotiais tokio amžiaus kūdikių energijos poreikiais

Žmones, nesusidūrusius su žindymu praktiškai arba susidūrusius, bet daug nesigilinusius į šį reiškinį, neretai trikdo žindymo klausimų kėlimas į viešumą ir svarstymas, kur, kada, kiek ir kaip žindyti vaikus. Ir šis sutrikimas visiškai suprantamas – juk žindymas yra tokia pat natūrali mūsų gyvenimo dalis, kaip valgymas, miegojimas ar... intymūs santykiai. Visais laikas moterys maitino savo vaikus krūtimi, ir tik todėl žmonija užsiaugindavo palikuonių.