Disforinis pieno alteidimo refleksas. Kai žindymas neteikia laukto džiaugsmo...

Paskelbė rima - 2013, Balandis 29 - 17:08

Kas yra disforinis pieno atleidimo refleksas?

Visos žindančios mamos žino, kad pienas iš krūties teka tik tada, kai suveikia pieno atleidimo refleksas: kūdikis pradžioje čiulpia krūtį nieko nenurydamas, tankiais nedidelės amplitudės judesiais, o po kurio laiko mamos pajunta dilgčiojimą krūtyje ir pastebi, kad pasikeitė mažylio čiulpimo judesiai, jie tapo ritmingi, gilesni, su ilgesnėmis pertraukomis. Pieno tekėjimas yra fiziologinis procesas, kurį valdo smegenese esančios hormonus išskiriančios liaukos. Žindimo sukelta stimuliacija perduodama nervais į smegenis ir skatina išsiskirti hormoną oksitociną, kuris patenka į kraują ir nukeliavęs iki krūties duoda signalą pienui tekėti.

Oksitocinas yra žinomas hormonas, priklausantis endorfinų grupei ir paprastai sukeliantis malonumą, prieraišumą, atsipalaidavimą, meilės jausmą. Žodžiu, sukeliantis euforiją. Tačiau dėl keistų gamtos išdaigų ar kūno veiklos sutrikimų kai kurioms moterims jo išsiskyrimas gali sukelti ne euforiją, bet visiškai priešingą jausmą – nusivylimą, nepasitenkinimą, depresiją, kartais net abejingumą aplinkai, jausmą, kad esi nelaiminga bloga mama. Kadangi tai visiškai priešingi jausmai tam, ką tikimės patirti žindymo metu – euforiją susijusią su pieno tekėjimu – iš čia kilo ir šio reiškinio pavadinimas, reiškiantis priešingą savijautą: disforija (ir graikų kalbos dysphoros – sunkiai ištveriamas). Neigiami jausmai susiję su disforiniu pieno atleidimo refleksu jaučiami šiek tiek prieš prasidedant pieno tekėjimui, t. y. prieš pajuntant oksitocino poveikį krūtims ir tai gali nutikti keliasdešimt kartų per dieną: po 3-5 kartus vieno žindymo metu (padauginkite iš mažiausiai 8 kartų žindymų per parą) ir dar keletą kartų per dieną spontaniškai, vien pagalvojus apie kūdikį, sušilus ar patiriant malonias, o kartais ir ne visai malonias emocijas. Tokių blogos savijautos epizodų gausa gali labai smarkiai aptemdyti gyvenimą!

Pirmoji apie tai pradėjo kalbėti Alia Macrina Heise, IBCLC ir trijų vaikų mama, pirmą kartą patyrusi tokias reakcijas į žindymą su savo trečiuoju vaiku. Tai ji davė vardą šiam reiškiniui, iškėlė jį į viešumą ir tada paaiškėjo, kad tokius jausmus patiria ne ji viena, o daugybė žindančių mamų, tačiau paaiškinimo kodėl ir ką daryti, kad tai praeitų ji niekaip negalėjo rasti nei pati, nei su kolegų žindymo konsultantų pagalba. Užtruko apie 8 mėnesius, kol kolegos apskritai pripažino jos patiriamus jausmus kaip atskirą ir svarbų reiškinį bei pradėjo jį tyrinėti.

 

Kaip atrodo disforinis pieno atleidimo refleksas?

Po kelių metų tyrinėjimo ir bendravimo su mamomis, patiriančiomis disforinio pieno atleidimo reflekso simptomus, Alia Macrina Heise išskyrė ypatingus šio reiškinio bruožus ir atskyrė jį nuo kitų emocinių sunkumų, kuriuos gali patirti mama po gimdymo.

Disforinis pieno atleidimo refleksas nieko bendra neturi su psichologinėmis reakcijomis į žindymą, t. y. jei mamai nepatinka žindyti, tai nėra disforinis pieno atleidimo refleksas. Taip pat tai nėra pieno atleidimo sukeltas pykinimo jausmas, jeigu tai yra vienintelis simptomas. Taip pat tai nėra pogimdyminė depresija ar kitas nuotaikų sutrikimas.

Disforinis pieno atleidimo refleksas yra tai, kas yra refleksas – jo neįmanoma valingai kontroliuoti ar pasveikti nuo jo taikant psichoterapines priemones. Jis pasireiškia likus nuo 2 min. iki 30 sekundžių prieš pasirodant pojūčiams krūtyse ir praeina sulig pieno atleidimo reflekso veikimo pabaiga. Priklausomai nuo intensyvumo laipsnio, jis gali pasireikšti tiek pirmojo pieno atleidimo reflekso metu, o gali kartotis kaskart išsiskiriant oksitocinui, gali nepasireikšti esant spontaniškam pieno tekėjimui ar nutraukinėjant pientraukiu, tačiau esant dideliam intensyvumui, gali ištikti kaskart, kai tik ima skirtis oksitocinas. Taip pat nuo intensyvumo laipsnio priklauso ir mamos savijauta, kurią ji gali apibūdinti kaip beviltiškumą, liūdesį, bendro pobūdžio neigiamas emocijas arba kai nerimą, baimę, nenusėdėjimą vienoje vietoje arba, sunkiausiu atveju, kaip pyktį, didelį susijaudinimą, paranoją, įtampą.

Kol kas nėra atlikta jokių formalių šio reiškinio tyrimų, tačiau spėjama, kad jis gali būsi susijęs su hormonų dopamino ir prolaktino sąveika. Kai pienas ima tekėti, smegenys taip pat ima skirti prolaktiną, kad paskatintų pieno gamybą. Tam, kad prolaktino kiekis galėtų pamažu didėti, dopamino kiekis turi šiek tiek sumažėti. Žinoma, kad dopaminas yra susijęs su nuotaikų kaita ir spėjama, kad ne visai normalus dopamino kiekio sumažėjimas ir yra disforinio pieno atleidimo reflekso metu jaučiamų nemalonių emocijų priežastimi. Kol kas spėjama, kad gydymas, skirtas pataisyti dopamino išsiskyrimo sutrikimus, turėtų palengvinti šį reiškinį išgyvenančių mamų būklę.

Taigi, nors reiškinys gavo pavadinimą, susijusį su oksitocinu ir pieno atleidimu, nes tokiu būdu jis buvo „susektas“, fiziologinė priežastis yra labiau susijusi ne su oksitocinu, bet su dopamino ir prolaktino išsiskyrimo ypatumais.

Kokios tokios būklės priežastys ar kas gali sukelti tokį sutrikimą, nėra žinoma, taip pat nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima bandyti nuspėti, kuri moteris galėtų patirti šį reiškinį. Kol kas žinoma, kad jis gali atsirasti gyvenimo eigoje – pvz., mama gali sėkmingai žindyti kelis vaikus, o kažkuriuo metu atsiradęs disforinis pieno atleidimo refleksas gali apkartinti gyvenimą. Kai kurios mamos šį sutrikimą pajunta nuo pirmųjų pieno atleidimo momentų su pirmuoju vaikučiu. Lengvu atveju tai gali savaime išsispręsti per pirmuosius 3 mėnesius, sunkesniu – per 6-9 mėnesius, o kada išsisprendžia sunkiausi atvejai kol kas nėra žinoma.

 

Ką daryti?

Visų pirma svarbus yra žinojimas ir supratimas. Žinojimas, kad disforinis pieno atleidimo refleksas yra fiziologinės, o ne psichologinės prigimties ir nieko bendro neturi su mamos ketinimais ir valia, palengvina mamoms kaltės ir graužaties jausmą tarp šio reiškinio epizodų. Taip pat žinojimas, kad ši savijauta praeis vos tik prasidės pieno tekėjimas, teikia vilčių. Mama tada gali atpažinti disforinį pieno atleidimo refleksą ir žinodama, kad slogi savijauta praeis netrukus, išlaukti tas kelias sunkias minutes.

Antidepresantai, paprastai skiriami pogimdyminei depresijai gydyti, neveikia disforinio pieno atleidimo reflekso, tuo tarpu antidepresantai, kurie blokuoja dopamino receptorius, gali dar labiau pabloginti situaciją ir mamoms su disforiniu pieno atleidimo refleksu reikėtų kartu su gydytoju paieškoti priimtinesnės alternatyvos. Taip pat reikėtų vengti vaistų, skiriamų pieno gamybai gausinti, o kai kuriais atvejais, jeigu jūsų pieno gamyba yra ypatingai gausi, gali padėti jos sumažinimas, tačiau čia svarbu nepamiršti, jog mamos pienas yra tai, ką valgo kūdikis, ir jo turėtų likti pakankamai mažyliui augti.

Daugiau informacijos apie disforinį pieno atleidimo refleksą rasite http://d-mer.org